kodasOPdiva

Divonas

tapyba

120/80cm

Perėjimo taškas

tapyba

Šio paveikslo idėjos atspirtimi tapo frazė „transition point“ (angl.k.) – perėjimo taškas (liet.k.). Taškas, kurį pasiekus, įvyksta virsmo, lūžio procesas. Profesoriai J. Bühler ir U.Orthu atliko tarptautinį tyrimą nagrinėjantį romantinius tarpasmeninius santykius. Kaip parodė psichologinio tyrimo rezultatai, galutinis santykių etapas susideda iš dviejų fazių. Visų pirma, laipsniškai mažėja pasitenkinimas santykiais, vidutiniškai per dvejus metus pasiekiamas kritinis perėjimo taškas, nuo kurio santykiai itin sparčiai prastėja ir priartėjama prie skyrybų. Būtent ši santykių virsmo kreivė (pav.1) vaizduojama paveiksle ir atskiria du polius: moteriškąjį ir vyriškąjį. Kreivė kaip tranzito kelias, per kurį santykiai pereina nuo pradinių dviejų atskirų individų (taškų A ir B) iki sujungtos poros, ir lūžio taške įvyksta naujas perėjimas – skilimas. Paveikslo fono apačioje matyti austiniai lietuvių liaudies katpėdėlių, roželių motyvai – moteriškas pradas, viršuje – agurkėlių motyvai – vyriškasis. Visgi juos apjungia smulkinti kvadratai. Šie dvispalviai raštai atskleidžia ne tik santykių dinamiką, bet ir dviejų polių kovą – jų suderinamumą ir priešpriešą, artumą ir tolį, susijungimą ir atsiskyrimą. Žmonių santykiai kuriami skirtingų kultūrų samplaikoje. Kas itin būdinga Klaipėdai kaip ir daugeliui uostamiesčių, kuriuose sutinkama kultūrų įvairovė, gyvenama nuolatinėje atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų migracijoje. Paveiksle apjungiama lietuvių bei rytų šalių ornamentika. Austiniai geometrinių raštų divonai , kurie liudija poros intymumą, ir rytų šalių porcelianas, dekoruotas minkštomis, augalinių motyvų linijomis, atskleidžiantis santykių pažeidžiamumą, siekį dėmesingumui, švelnumui. Visa tai atspindi tiek santykių stabilumą, tiek trapumą ir nuolatinį virsmo procesą, laikinumą. Tarpkultūriniai santykiai atsiduria ties „perėjimo tašku“, kur kultūrinės ir emocinės įtampos pasiekia aukščiausią lygį ir tampa lemiamomis tolesniam santykių vystymuisi. Paliečiama ir vidinės migracijos tema. Paveiksle matomi raštai yra būdingi dzūkų divonams (lovatiesėms), kas liudija svarbų istorinį momentą, susijusį su Pietryčių Lietuvos gyventojų migracija į Pamarį 1951–1955 m. laikotarpiu. Tuo laikotarpiu dzūkai buvo dalis didelės sovietinės migracijos politikos, kurioje siekta perkelti žmones į naujas teritorijas ir įgyvendinti komunistinę urbanizacijos politiką. Smėlis atspindi Dzūkijos krašto gamtos savitumą, tradicijas ir žemdirbystės gyvenimo būdą, kur žmonės glaudžiai susiję su miškingomis ir smėlėtomis vietovėmis. Tuo tarpu jūra – tai naujas, nežinomas, tačiau ir viliojantis pasaulis, į kurį daugelis žmonių buvo priversti žengti, palikdami savo šaknis ir gimtinę. Taigi šis paveikslas man tampa ne tik asmeninio santykio ir lytiškumo tyrinėjimu, bet ir istorinės ir kultūrinės Klaipėdos transformacijos atspindžiu. Tai kūrinys, kuriuo siekiu atskleisti tarpasmeninį dviejų žmonių, intymumo ir lyties dinamiką, kartu su kultūrinių identitetų ir istorinių pokyčių susiliejimu. Šis paveikslas tampa tarsi tranzito keliu, kuriuo pereina tiek santykiai, tiek regiono istorija.

100/100cm

Šermukšniai

tapyba

100/100cm

Sugrįžimas

tapyba

Kiekvienas kūrinys yra atspindys to, kas esu dabar. Ir šis, sakyčiau, autoportretinis paveikslas „Sugrįžimas“ man tarsi pabudimas iš kūrybinio sąstingio. Šerkšnu padengta ankstyvo pavasario augmenija fone – tai kas pradėjo augti ir liko sustingę. Tai teliko kažkur praeityje. O dabartyje - mergina ištirpusio šerkšno vandenyje besiplaikstančiais plaukais, atsiduodanti gyvenimo tėkmei. Rankose ji apkabinusi žąsį - bendrystės simbolį, kas atskleidžia apie svarbą ir mano norą dalintis žiniomis, sukaupta patirtimi. Be to ši žąsis byloja ir apie sugrįžimą, juk jos vienos pirmųjų parskrenda pavasarį!Šiame kūrinyje, kaip ir visoje mano kūryboje, svarbi ornamento, dėmės bei linijos dermė. Paveiksle dėmę kuria vos įžiūrimas monochromiškas rūbo ornamentas, įkvėptas fachverko konstrukcijų. Atsikartojantys augalų motyvai sukuria žaismingą ritmą - savotišką floristinį ornamentą, o banguojančios plaukų linijos byloja apie bundančią gyvastį.

120/100cm

6 sūpuoklės

monotipija

100/80cm

6 sūpuoklės

monotipija

100/80cm

Kodai

monotipija/tapyba

100/80cm

Kodai

monotipija/tapyba

100/80cm

Žiedai

monotipija

100/80cm

Žiedai

monotipija

100/80cm

Be žiemos

monotipija/tapyba

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Menininkė meistriškai apjungia psichologijos mokslo teorijas ir kūrybinius impulsus, idėjas. Ji puikiai valdo metaforos, simbolio raišką. Tai ypač ryškiai atsiskleidžia jos paveikslų cikle „Kodas OP diva“. Šioje serijoje ryškus menininkės žvilgsnio gylis ir daugiabriauniškumas. Kiekviename serijos kūrinyje susilieja patys įvairiausi kontekstai: nuo asmeninio atsivėrimo, lietuvių liaudies, etnografinių motyvų iki meno istorijos ir politinių aktualijų, lietuvių tautos traumų ir archetipinių vaizdinių. Menininkės darbai itin „medžiagiški“, tarsi tekstiliniai, lyg nuausti. Ne atsitiktinai autorė įtraukia divono paveldą, akcentuodama lėtumą, sustojimą, norą įsiklausyti, kviesdama sulėtėti ir paveikslo žiūrovą. D. Monkevičiūtė-Rakauskienė meistriškai supina asmenines istorijas ir bendrosios istorijos atgarsius. Savo autoportretu ji konstatuoja išsilaisvinimą, naujo etapo pradžią, sugrįžimą su nauju polėkiu. Kitame paveiksle nagrinėja perėjimo taško teoriją, teptuku kalbėdama tiek apie tarpasmeninius santykius, tiek apie Klaipėdos istoriją, politinių emigrantų sovietinės okupacijos akivaizdoje reiškinį.Menininkės polinkis eksperimentuoti leidžia jai atrasti kiekvienai temai tinkamiausią estetinį raktą. Figūrų kūno kalba išraiškinga – ryškiai perteikianti nuotaiką, būseną. Ieškodama autorinių technikų, derindama skirtingas prieigas, autorė išgauna savitą tapybos ir grafikos derinį. Naujausias jos ciklas „Kodas OP diva“ atkleidžia menininkės kaip optinio meno meistrės talentą. Šie darbai vienu metu tapybiški dinamiškais motyvais, tiek ir grafiški tam tikromis tūrių suplokštėjimais.Tai leidžia žiūrovo žvilgsniui nenuobodžiauti, dalyvauti kaitoje, keliauti nuo detalės prie bendro vaizdo ir atgal. Raštų gausą atliepia ir reikšmių, poteksčių įvairovę. Vertinga sužinoti, išgirsti menininkės kūrinius palydinčius tekstus. Jie suteikia darbams netikėtų konceptualių posūkių, yra stiprūs pridėtinės vertės šaltiniai. Menininkė remiasi tiek savo mintimis, tiek teoriniais veikalais ir psichologijos mokslo autoriais, tačiau visa teoriją adaptuoja individualiems išgyvenimams ir įžvalgoms.

100/80cm

Be žiemos

monotipija/tapyba

100/80cm

Be žiemos

monotipija/tapyba

100/80cm

Sodai

monotipija

100/80cm

Sodai

monotipija

100/80cm

Dūzgės

monotipija/tapyba

100/80cm

Dūzgės

monotipija/tapyba

100/80cm

Dūzgės

monotipija/tapyba

Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Dailėtyrininkė, parodų kuratorė

Naujame monotipijų cikle “kodasOPdiva” menininkė studijuoja moteriškų patirčių apraiškas, moters gyvenimą, rūpesčius, džiaugsmus, problemas, rutinas etc., perteikia tai per bičių vaizdinius. Bitės čia - moterų, moteriškosios bendruomenės personifikacijos. Senosiose politeistinėse religijose bitė buvo deivės Artemidės (Dianos) simbolis, liudijantis moteriškumo galias. Bitė - darbštumo, bendruomeniškumo, organiškumo, gyvybinės energijos, sėkmės, meilės, ištikimybės ir apsaugos ženklas. Bitės, avilio vaizdiniai itin svarbūs ir lietuvių etnogra1jos, kosmologijos elementai. Kiek liaudies dainų, patarlių, kiek gražių metaforų yra sukurta šia tema! Bičių spiečius, aviliai, etno motyvo intarpai monotipijose įtikina savo ženkliškumu ir grafine raiška,, atrodo, kad net išgirsti bites dūzgiant, uodi medaus, vaško kvapą… Diana dabar susitelkusi ties šiuo ciklu, kuris tikrai įtaigiai praplečia moters ir visuomenės modelio santykį.

100/80cm